Dar mokykloje man itin įstrigo Vandos Juknaitės kūrinys „Išsiduosi. Balsu“, tad norėčiau pasidalinti savo mintimis apie jį. Nuo pat pirmųjų Juknaitės kūrinių paaiškėjo, kad jos visos kūrybos centras yra žmogus, jo gyvenimas, pati gyvybė.
Šiuolaikinei lietuvių literatūrai būdingi postmodernizmo bruožai – atmetamas nuoseklus pasakojimas, ryškėja besiužetinis diskursas, pasikeičia vertybės, vyrauja fragmentiškumas, atsiranda žanrinis neapibrėžtumas. Pagal šiuos bruožus Juknaitės knyga „Išsiduosi. Balsu“ lyg ir priklausytų postmodernistinei lietuvių literatūrai, tačiau rašytoja reprezentuoja klasikines humanistines vertybes.
Socialumo problematika lietuvių literatūros prozoje vyravo ne vienus metus, bet nauju gūsiu pradėjo reikštis tik prieš porą dešimtmečių. Pasak rašytojo Vytauto Martinkaus, „lagerių, kalėjimų, tremčių, partizaninių kovų, egzodo ir kitokių, ilgą laiką uždraustų socialinių faktų banga užtvindė lietuvių prozą“. Autorė knygoje analizuoja aktualias pirmojo atgautos nepriklausomybės dešimtmečio problemas, skaudžius reiškinius, kurie liečia ne tik su tuo susijusius žmones, bet ir visą visuomenę. Viena iš knygos dalių – pasakojimas „Išsiduosi. Balsu“ – esminė knygos vieta, kurioje itin ryškus socialumo aspektas, autentiška gyvenimiškoji patirtis, perduodama skaitytojams.
Rašytojos sugebėjimas įtraukti skaitytoją į socialinę aplinką, kuri anaiptol ne pati maloniausia – intriguoja ir tuo pačiu verčia pamąstyti apie savo, kaip visuomenės atstovo vaidmens svarbą šioje aplinkoje. Vanda Juknaitė – moteris, sugebėjusi viešai paliesti opiausius visuomenės klausimus ir problemas – mirties atėjimą, šeimos tragedijų išgyvenimą, aplinkos įtaką ir pagalbą, taip pat vaikų iš asocialių šeimų problematiką (valkataujančių, likimo ir visuomenės nuskriaustų vaikų gyvenimai).
Kūrinio pagrindas – autentiška faktinė medžiaga, autorės asmeninė patirtis dirbant su gatvės vaikais. Aprašomas jų „prisijaukinimas“ miesto stotyje, pasirengimas vasaros stovykloms, gyvenimo stovyklose aprašymai, jo kontekstai: juridiniai (kliūtys stovyklos įkūrimui ir jos veiklos tęsimui), finansiniai (paramos viskam suorganizuoti trūkumas), emociniai (jautrumas vaikų atžvilgiu), psichologiniai (spaudimas iš „aukščiau“, noras pasirūpinti vaikais ir suvokimas, kad to daryti negalima), nusikalstamo pasaulio (vaikų sąsajos su vyresniais gatvės vaikais, užsiimančiais nelegalia veikla). Pasakojimo autentiškumą įrodo knygoje publikuotos vaikų nuotraukos iš stovyklos Inkūnuose.
Kūrinys vientisas, nėra atskirų struktūrinių dalių, pasakojimas atrodo nepertraukiamas. Nuo vieno epizodo prie kito pereinama be specialiai kurtos loginės jungties, tačiau tai sudaro įspūdį, kad tekstas parašytas ne pagal reikalavimus literatūriniam kūriniui, o panašesnis į memuarų užrašus. Tačiau išlaikomas ir literatūriniam kūriniui būdingas vienas svarbiausių bruožų – sudominimas pirmais sakiniais.
Skaitant sunku nuspręsti, kas kūrinyje yra svarbiausia – nepadaromos jokios išvados, nuomonės susidarymas paliekamas patiems skaitytojams. Tai palanki terpė polemizuotiems pokalbiams – svarstyti, ar tokios stovyklos reikalingos, ar jos gali būti veiksmingos, kas lemia negatyvų visuomenės požiūrį į jau ir taip nuskriaustus vaikus, kas lemia visuomenės vertybių pasikeitimą, ar įmanoma aprašyti motinišką šilumą ir meilę, kaip ją perteikti, kaip pasakyti vaikui, kad jis tau svarbus ir mylimas, kai bet kokie žodžiai jam yra praradę savo vertę.
Dabartiniams skaitytojams ši knyga gali pasirodyti keistoka ar net neįdomi, tiesą sakant, net galiu lažintis, kad ji tokia jiems ir atrodo. Neįprastas rašymo stilius, nagrinėjamos vieno laikmečio sudėtingos problemos gali pasirodyti sunkiai suprantami. Juolab, kad dažnas šiuolaikinis skaitytojas – atbukęs ir neatjaučiantis, kuris nenori skaityti apie sudėtingas problemas, kurios, dažniausiai, jų neliečia, kuriam norisi lengvo turinio ir lengvai skaitomos knygos. Knygoje keliami egzistenciniai klausimai, į kuriuos privalo atsakyti sau kiekvienas skaitytojas – atsakymo knygoje į juos neras. Tai padaro šią knygą kartu ir atskleidžiančia sudėtingą būtį, ir nenusakančia, kaip ją reikėtų vertinti.