Naktis. Tyla. Staiga pasigirstantys žingsniai koridoriuje. Kiekvienas šešėlis atrodo grasesnis nei įprastai, o jūsų širdis ima plakti vis greičiau. Būtent tokius jausmus sukelia geriausieji siaubo filmai, tampantys kultiniais žanro šedevrais. Jie žaidžia su mūsų baimėmis, paversdami paprasčiausias kasdienes situacijas košmariškomis. Žiūrėdami siaubo filmus, mes saugioje aplinkoje išgyvename adrenalino antplūdį, o tai daugeliui sukuria priklausomybę primenantį potyrį – kuo baisiau, tuo labiau norime žiūrėti.
Nuo klasikinių pasakojimų apie demonus iki šiuolaikinių psichologinių trilerių – siaubo kinas nuolat keičiasi, atspindėdamas visuomenės kolektyvines baimes. Kiekvienas dešimtmetis atneša naują požiūrį į tai, kas verčia žiūrovus užsidengti akis, bet nepalikti kino salės. Šiandien pristatome pačius įsimintiniausius siaubo filmus, kuriuos būtina pamatyti bent kartą gyvenime, net jei paskui teks miegoti su įjungtomis šviesomis.
The Exorcist, 1973
Filme vaiduoklius ir demonus pakeitė tikras egzorcizmo ritualas. Istorija apie mažą mergaitę Reganą, kurią apsėda demonas, ir jos motinos desperatiškas pastangas išgelbėti savo vaiką tapo kultiniu reiškiniu. Premjeros metu žiūrovai masiškai apleisdavo sales, nes neištverdavo žiūrėti, o kai kuriose šalyse filmas buvo net uždraustas. Iki šiol „Egzorcistas” laikomas vienu baisiausių visų laikų filmų – ne dėl specialiųjų efektų, bet dėl gilaus psichologinio siaubo, sukeliamo tikėjimo, kad blogio jėgos gali įsiveržti į mūsų kasdienybę.
The Shining, 1980
Stanley Kubricko režisuotas filmas pagal Stepheno Kingo romaną sukūrė bene labiausiai ikoniškas siaubo kino scenas. Istorija apie rašytoją Džeką, kuris su šeima žiemos metu apsigyvena tuščiame viešbutyje ir pamažu išprotėja, tapo etaloninė psichologinio siaubo kūriniams. Izoliacija, klaustrofobija ir labirintai – tiek fiziniai, tiek psichiniai – sukuria neapsakomo nerimo atmosferą. Jack Nicholsono vaidyba tapo legendine, o frazė „Here’s Johnny!” įėjo į kino istoriją kaip vienas baisiausių momentų ekrane.
Halloween, 1978
Šis John Carpenter filmas sukūrė visą „slasher” žanrą ir supažindino pasaulį su Mike’u Myersu – bekompromisiu žudiku baltoje kaukėje. Pasakojimas apie psichiatrinės ligoninės pacientą, kuris pabėga ir grįžta į savo gimtąjį miestelį keršyti, išsiskiria tuo, kad siaubą kuria ne tiek žudynių scenos, kiek nuolatinis grėsmės jausmas. Filmas tapo kultinis ir sukūrė ištisą seriją tęsinių, tačiau pirmasis išlieka labiausiai ištobulintu siaubo atmosferos požiūriu.
The Texas Chain Saw Massacre, 1974
Šis filmas tapo siaubo žanro pradininkų, formavusiu visą seką vėlesnių žiaurių siaubo filmų. Istorija paprasta – grupelė jaunuolių keliauja per Teksasą ir susiduria su šeima kanibalų, tarp kurių žymiausias – Leatherface su žmogaus odos kauke. Nors dabar filmas gali atrodyti ne toks šokiruojantis, tačiau jo tikroviškumas, pusiau dokumentinis stilius ir minimalistinė prieiga prie siaubo sukūrė precedentą. Filmas buvo toks įtikinamas, kad daugelis žiūrovų tikėjo, jog tai paremta tikra istorija.
Hereditary, 2018
Vienas naujesnių siaubo filmų, kuris sugebėjo sužavėti net ir labiausiai šiam žanrui skeptiškus kritikus. Filmas pasakoja apie šeimą, kuri po močiutės mirties pradeda patirti keistus, vis labiau intensyvėjančius antgamtinius reiškinius. Režisieriaus Ari Aster debiutas yra ne tik baisus, bet ir emociškai sukrečiantis, nagrinėjantis gedulo, kaltės ir šeimos paveldo temas. Toni Collette vaidyba filme tapo etalonu, kaip pavaizduoti žmogų, pamažu prarandantį ryšį su realybe dėl sielvarto ir antgamtinių jėgų.
The Babadook, 2014
Australų režisierės Jennifer Kent debiutinis filmas sugebėjo atgaivinti siaubo žanrą, pristatydamas unikalų požiūrį į vaiduoklių istorijas. Pasakojimas apie vienišą motiną ir jos problemišką sūnų, kurie pradeda bijoti paslaptingos būtybės iš vaikiškos knygelės, yra tiek pat filmas apie siaubą, kiek ir apie depresiją, gedėjimą bei motinystės sunkumus. „Babadook” įrodo, kad siaubo filmai gali būti ne tik baisūs, bet ir giliai jaudinantys, metaforiški kūriniai.
The Conjuring, 2013
The Conjuring James Wan sukurtas filmas, paremtas „tikrais įvykiais” iš paranormalių tyrėjų Ed ir Lorraine Warren bylos, tapo naujosios siaubo filmų bangos pradžia. Perron šeima, įsikėlusi į seną namą Naujojoje Anglijoje, pradeda patirti siaubingus reiškinius, ir kreipiasi pagalbos į demonologus. Filmas išsiskiria tuo, kad vietoj pigių išgąsdinimų ar grafiško smurto, jis kuria įtampą per atmosferą ir puikiai surežisuotas scenas. Senų laikų vaiduoklių istorijos elementai čia pateikiami šviežiu, šiuolaikiniu būdu.
Midsommar, 2019
Antrasis Ari Aster pilnametražis filmas, išsiskiriantis tuo, kad visas siaubas vyksta ryškioje dienos šviesoje. Tai istorija apie jauną amerikietę, kuri po šeimos tragedijos keliauja su savo vaikinu ir jo draugais į Švediją dalyvauti tradiciniame vasaros festivalyje, vykstančiame tik kartą per 90 metų. Tai, kas iš pradžių atrodo kaip idiliška kultūrinė patirtis, pamažu virsta košmarišku ritualu. Filmas ne tik baugina, bet ir kelia nepatogius klausimus apie bendruomenės galią, santykius ir kultūrinius skirtumus.
Sinister 2012
Ethan Hawke vaidina kriminalinių romanų autorių, kuris atsikrausto gyventi į namą, kuriame įvyko masinė žmogžudystė, tikėdamasis parašyti apie tai knygą. Namuose jis randa dėžę su 8mm filmais, vaizduojančiais šeimų žudynes, ir pradeda tyrimą, vedantį prie antgamtinės būtybės, vardu Bughuul. Filmas išsiskiria tuo, kaip kruopščiai kuria įtampą per naminius filmus, kurie tampa vis labiau trikdantys. Daugelis žiūrovų filmo pradžioje matomus vaizdus įvardija kaip vienus iš labiausiai nerimą keliančių siaubo kino istorijoje.
It Follows 2014
Unikalus požiūris į siaubo žanrą, kuriame pagrindinis siaubo šaltinis – lėtai judanti, bet neišvengiama esybė, kuri visada artėja prie aukos. Po intymaus kontakto su vaikinu, jauna moteris Jay sužino, kad dabar ją persekios paslaptinga būtybė, matoma tik tiems, kurie yra „užkrėsti”. Ją galima perduoti tik per seksualinį kontaktą, tačiau jei esybė nužudys auką, ji grįš pas ankstesnį „šeimininką”. Filmas meistriškai žaidžia su erdvės pojūčiu, kai kamera nuolat skenuoja foną, ieškodama artėjančios grėsmės.
The Descent, 2005
Grupė moterų speleologių nusprendžia ištirti nežinomą urvų sistemą Apalačų kalnuose. Tai, ką jos randa giliai po žeme, virsta jų pačių išlikimo košmaru. Filmas puikiai žaidžia su klaustrofobija, tamsos baime ir primityviu išgyvenimo instinktu. Režisierius Neil Marshall sugebėjo sukurti tokią tamsią ir klaustrofobišką atmosferą, kad daugelis žiūrovų jautė fizinį diskomfortą žiūrėdami filmą. Tai vienas iš nedaugelio siaubo filmų, kuriame visos pagrindinės veikėjos yra moterys, o jų tarpusavio santykiai tampa esminiai išgyvenimui.
Martyrs, 2008
Prancūzų siaubo filmas, kuris dažnai minimas kaip vienas labiausiai šokiruojančių ir filosofiškiausių žanro kūrinių. Istorija apie jauną moterį, ieškančią keršto žmonėms, kurie ją kankino vaikystėje, virsta siaubingu kelionės į filosofines kančios gelmes tyrimu. Filmas tikrai nėra lengvai žiūrimas – jis pilnas žiauraus smurto ir kankinimų scenų, tačiau visa tai tarnauja gilesniam filosofiniam klausimui apie kančios prigimtį ir galimą transcendenciją per ją.
The Witch, 2015
Subtilus, atmosferiškas siaubo filmas, vykstantis 1630-ųjų Naujojoje Anglijoje. Naujakurių šeima, išvaryta iš plantacijos dėl religinių skirtumų, įsikuria miško pakraštyje ir pradeda patirti keistus įvykius. Jų kūdikis dingsta, derlius žlunga, o įtarimai ir paranoja auga. Filmas išsiskiria istoriniu tikslumu, tikrovišku 17 a. anglų kalbos naudojimu ir lėtu, bet nepaliaujamai augančiu siaubo jausmu. Režisieriaus Robert Eggers debiutinis filmas tapo šiuolaikinio „liaudies siaubo” (folk horror) atgimimo pradžia.
Kodėl verta žiūrėti siaubo filmus?
Daugelis psichologų teigia, kad siaubo filmų žiūrėjimas gali būti naudingas – jie padeda mums susidurti su savo baimėmis saugioje aplinkoje ir išgyventi stiprias emocijas be realių pasekmių. Be to, šie filmai dažnai nagrinėja gilesnes temas – nuo visuomenės problemų iki žmogiškosios prigimties tamsiųjų pusių.
Taigi, ar drįstate išbandyti šiuos kultinius siaubo filmus? Pasiruoškite naktims be miego, padidėjusiam pulsui ir galbūt – naujam požiūriui į tai, kas iš tiesų kelia baimę. Tik nepamirškite, kad geriausia juos žiūrėti ne vienam – juk visada smagu turėti į ką įsikibti baisiausių scenų metu!